The human-non-human relationship is a topic that has recently been given a lot of attention in the field of contemporary art. The global environmental crisis is leading us to think of new ways of relating to the world and nature. Since these are topics that are reflected in my own curatorial practice at Alt Lab, I invited the Irish artist Kira O’Reilly for a talk to learn more about her work.
Kira lives and works in Finland, and she was part of an artist residency project in Vilnius, where we met. At the end of her stay, Kira was invited to make a Winogradsky column workshop in Alt Lab, a non-disciplinary laboratory for artistic-scientific research, located in the SODAS2123 culture complex. A Winogradsky column is a way to culture and explore micro-organism communities, which gives grounds to think about the environments and the ecosystems we are part of.
Liucija Dervinytė: How do you see the current state of ecology, and how do you address it in your art practice?
Kira: One of the hardest things to acknowledge is chaos and the unknown: uncertainty. I think that is where artistic practices can be of most value, as ways of being with uncertainty, and to an extent trying to locate oneself and viewers within it.
The best I can do as an artist now is not to try and answer everything, but to acknowledge the multiplicity of voices in the making. I have reservations towards some artists working around ecological ideas, because I feel like we tend to rely on a very limited, though important, canon of books and reading to affirm and confirm ethical positions, without allowing us to work with ambivalence and uncertainty. For myself, I am trying to be a little careful there.
What I am finding with my own practice now is that I want to work with less predictable ways of making, more irrational, more chaotic. What I am not so interested in are didactic messages about ecology that would limit the kinds of work I make.
I find myself looking at Surrealist artists like Leonora Carrington and thinking about her work. For some years now, I have been interested in her short novel Hearing Trumpet, and I am trying to develop different projects inspired by the book. It is a book within a book that invites the unexpected and the unanticipated. It talks about the switching of poles (Earth’s geomagnetic pole reversals). So there is this huge climate event within the book, and with it the sense of the world becomes topsy-turvy and upside down. It also has remarkably interesting narratives around the occult, magical and strange metaphysical laws, and illogics that I think are interesting, curious and provocative. So those are the kind of territories that I find myself drifting towards.
Liucija: Since you often work with other life forms, what ethical issues do you find and how do you address them within your practice?
Kira: The question of ethics has run through my practice since the 1990s when I first worked with another species. I performed a bloodletting piece with leeches. I was doing a series of works of bloodletting from my own body. At the time I was interested in working with old medical techniques of bloodletting. I made several versions of a performance called Bad Humours/Affected and each time I tried to keep leeches alive after the performance. They would live for different amounts of time, but inevitably they would die. So I learned very quickly that my initiation of that performance would always, despite my best efforts, involve the demise of these little slug blood-drinking creatures.
Later, I started learning the techniques of biotechnology, specifically cell culture. I was walking in the footsteps of the pioneering arts partnership The Tissue Culture and Art Project. And this project from the very get-go, from the late 1990s, had been very explicit about the ethical issues in their work and the relationship of working with other bodies, particularly mammalian bodies. So I was working within their discourse, but with a slightly different emphasis. They would talk about scavenging, which I thought was an interesting metaphor, because it invokes ideas about other species, like vultures living of the corpses of animals that have died in the wild. I thought it was a fascinating way to start framing an ethical approach.
I worked with biopsied skin taken from the bodies of pigs used in bio-scientific research. As is the case with animal models, they stand in for a generic human body, hence the pigs stood in for my body. My idea was to eventually work with my own body, but this did not work out in the end. This instrumentalisation of another’s body was part of the ethical relationship. I always found it problematic, and I realised that my approach to working with these ethical considerations is that it will always be uncomfortable. There is never a point of arrival of going ‘that is somehow acceptable’. There is always an acknowledgment of death or suffering and that the species, whatever that is, don’t give any kind of consent, there is no agreement, no approval of that.
Sometimes the word ‘collaboration’ is used when referring to artists working with other species; however, my work has never been particularly collaborative. It is always a very unequal power relationship, and that had been an explicit consideration in my work. That does not mean that those works had been done without consultation. There was another piece I made, Falling Asleep with a Pig with a living pig called Deliah. A very large part of developing that piece was conversations with the producers of Arts Catalyst who were exemplary in this kind of expertise. For example, an expert on animal welfare was involved, who became an advisor for the piece. The artwork was placed in the gallery, and the whole staging was always in consideration of what we felt from our human position to be her most immediate and important needs, and what would give her the least amount of stress.
In other more recent works, I have worked on ticks. It is interesting when in Finland and many other countries you mention ticks and people react with horror and complete hatred, including all of the marvelous people we have who are curators and theorists working around posthumanities. Sometimes posthumanities can appear very romantic and loved-up and all about empathy for other species. But as soon as you mention ticks, there is hostility and hatred. A tick is a particularly important vehicle of provocation without even intending to be. It highlights where people’s triggers are because it is perceived as a threat. Ticks sometimes carry a cargo of pathogens that can have very serious consequences for humans. And as soon as our lives and our well-being are threatened, there is a complete abandonment of ethical responses which are overridden by disgust, fear and loathing. The only exceptions I found were scientists who work with ticks and often have a genuine interest.
It is very difficult for me to think of ethics as something that could create an ultimate reconciliation of well-being for all actors. I do not think it always does. So ethics must be something that is contingent, crucial and critical, but also specific to a time and place. But I say that with an awareness that sometimes we need to have a clear understanding of ethical practices to protect. And ethical practices need to withstand many years. Ethics is also about relations, and that includes human relations and scale.
Liucija: How do you see the future: do you think of it coming on some positive note? Or not so much? People are talking about a fresh start, while others say this might be the end for society. So where do you stand? How do you imagine the future of all these complex relationships will look like? And where does art stand in shaping how we imagine the future, helping us to move in some sort of direction?
Kira: All of your questions are amazing, they are so huge, but wonderful, provocative questions. I will start by acknowledging what you have said. I am not sure if there are more wars now. When I look back on my limited knowledge of history, I suppose it is so often about wars. We do not write about the times of peace. But I feel that my awareness of wars is hugely emphasised and cultivated and is so specific and personal to those who are doing the telling. Like many of the narratives I am following on social media. There is an acute daily granularity of things. It is an interesting way of experiencing war, both rewarding and excruciating.
But in terms of the futures, I find again that I am in a place of uncertainty, and not wanting to set things up too much. One of the things I am reminded of is how I can be absolutely astonished. There is a huge capacity and potential for that. Through astonishment, I connect to ideas and possibilities, and processes that have not been realised or presented previously. Be that ethical, philosophical, societal or technological approaches. There is an enormous possibility for astonishment. And I feel like one of the things I have to do is to leave space for that. For foundational paradigm shifts. We are certainly in a time where at least I feel extraordinary instability. An instability that I have experienced only as a very young person, in the early 1970s. Living in Ireland, in the middle of nowhere, where I was growing up, there was always a sense of nuclear possibility. And now that sense of instability is hugely exacerbated. But I think with that comes a possibility.
In terms of whether there is a place for art within all of that, I would say absolutely. Artists do a number of things, they do innovate. I know that is a problematic word because it is often hijacked by neoliberal agendas. But what I mean is for there to be a genuine sense of possibility, almost standing on the cusp of something, where something is unformed, but to sense incipience. Incipience being what is nascent, what has been forming but has not come to a realised concept. And I think that is often where artists can occupy, spend time with that cusp of something moving from incipience and the unknown into something beginning to form. I think there is a tremendous possibility because artists work with imagination. And that is the territory of possibility. The imaginary is the sense of what has literally not come into being but can and would.
I feel like in many ways I speak in a very old-fashioned way about what it is to be an artist. In an almost naïve way. But I think it is very important that artists feel encouraged, even artists working on a very tiny scale. So that we feel that we contribute somehow. I feel working in any sphere of our lives really, whether it is making artwork or in the daily wonderful mundanity of our lives, there is often this sense of creative problem-solving. Including in our immediate family or our relationships in the communities. So that is probably all I have to say about futures right now. But I like thinking about futures in terms of plural as well. There are many possible futures. The future is so specific to where you are, what kind of society you are in, and what kind of geographical and cultural location as well. Let us see.
Kira O’Reilly is an Irish-born Finland-based artist working across visual art and performance, live art and science, art and technology interfaces, as well as writing. Through her interdisciplinary practice, she considers speculative reconfigurations around The Body. Since graduating from the University of Wales Institute, Cardiff in 1998, she has been giving presentations, teaching and exhibiting her art widely throughout the UK, Europe, Australia, China and Mexico.
Liucija Dervinytė is a visual artist, curator, cultural manager, and co-founder of the Ideas Block cultural organisation and the Arttice platform for cultural networking. She gained a BA in textiles at The University of Edinburgh, Scotland, and is currently enrolled on an MA programme at Vilnius Academy of Art. In her artistic research, she examines a dualistic culture-nature world-view and its implications on the sustainable development of society, along with ways of shaping this complex relationship through art.
Photographs by Gerda Krutaja, taken during ‘Winogradsky Column Workshop – Making the Invisible World Of Microorganisms Visible’ with Kira O’Reilly at SODAS 2123.
[LT]
Žmonių ir kitų gyvų būtybių santykiai – tai tema, kuriai pastaruoju metu daug dėmesio skiria šiuolaikinis menas. Pasaulinė aplinkosaugos krizė verčia mus ieškoti naujų būdų, kaip užmegzti ryšį su pasauliu ir gamta. Tai – mano kuratorystės Alt Lab praktikoje pasitaikančios temos, todėl pasikviečiau airių menininkę Kira O’Reilly pokalbiui apie jos kūrybą.
Kira gyvena ir dirba Suomijoje; jai teko dalyvauti meno rezidencijoje Vilniuje, kur abi ir susipažinome. Jos viešnagės pabaigoje Kira buvo pakviesta surengti Vinogradskio terpės dirbtuves Alt Lab – nedisciplininių tyrimų laboratorijoje, vykdančioje nedisciplininius tyrimus ir įsikūrusioje kultūriniame SODAS 2123 komplekse. Vinogradskio terpė – tai būdas auginti ir tyrinėti mikroorganizmų kolonijas, suteikiantis mums pagrindą galvoti apie aplinką ir ekosistemą, kurios dalimi esame mes patys.
Liucija Dervinytė: Kaip vertini dabartinę ekologinę situaciją ir kaip apie tai kalbi savo kūrybinėje praktikoje?
Kira O’Reilly: Sunkiausia pripažinti chaosą ir nežinomybę. Manau, kad būtent čia meninė kūryba yra pati naudingiausia ir padedanti išbūti su ta nežinomybe; tam tikra prasme ji bando įsigilinti į save pačią bei rasti savyje savo žiūrovus. Prasmingiausia, ką galiu padaryti būdama menininke, tai yra ne stengtis atsakyti į visus klausimus, o atskleisti kūryboje dalyvaujančių balsų įvairovę. Kai kurių menininkų, dirbančių su ekologijos tema sprendimai man kelia abejonių, nes atrodo, jog mes įpratę remtis labai ribotu, nors ir svarbių knygų skaičiumi, ir skaitome tam, kad teigtumėme ir patvirtintumėme tam tikras etines pozicijas, vietoje to, kad dirbtumėme su dviprasmiškumu ir nežinojimu. Čia stengiuosi būti atsargesne.
Ką šiuo metu pastebiu savo kūryboje, tai kad noriu dirbti su mažiau nuspėjamais kūrybos būdais, labiau neracionaliais, labiau chaotiškais. Manęs nedomina pamokančios žinutės apie ekologiją, kurios įspaustų mano kūrybą į rėmus.
Vis dažniau atsigręžiu į siurrealistus, pavyzdžiui, Leonorą Carrington, ir galvoju apie jos kūrybą. Jau kelerius metus niekaip nepaleidžia mintys apie jos apysaką „Hearing Trumpet“ (liet. „Girdėti trimitą“) mėginu kurti skirtingus projektus, kuriuos įkvėpė ši knyga. Tai knyga knygoje, kuri kviečia patirti nenuspėjamą ir neprognozuojamą. Joje rašoma apie Žemės geomagnetinių polių apsivertimą. Taigi, knygoje aptariamas didžiulis klimatinis įvykis, ir tai, kaip pasaulis apvirsta aukštyn kojomis. Joje yra ir nepaprastai įdomus naratyvas, besisukantis apie kultus, magiją, keistus metafizinius dėsnius, nelogiškumą, kuris sudomina, nustebina ir provokuoja. Tad štai tokios yra kūrybos teritorijos, į kurias aš šiuo metu migruoju.
Liucija: Dažnai dirbi su įvairiomis gyvybės formomis – su kokiais etiniais klausimais susiduri ir kaip juos sprendi savo kūrybinėje praktikoje?
Kira: Etiniai klausimai mano kūrybą lydi nuo pat dešimtojo dešimtmečio, kai pirmą kartą dirbau su kitomis rūšimis. Atlikau performansą su dėlėmis. Kūriau seriją darbų, naudodama dėles siurbti kraują iš mano kūno. Tuo metu mane domino senovinės medicinos kraujo nuleidimo technologijos. Sukūriau kelias performanso „Blogi kūno skysčiai/Paveikta“ versijas, ir po kiekvieno pasirodymo stengdavausi išsaugoti dėlių gyvybes. Jos išgyvendavo skirtingą laiką, bet neišvengiamai anksčiau ar vėliau numirdavo. Taigi, greitai supratau, jog anas mano kuriamas performansas visada, nepaisant mano didžių pastangų, lems šių mažų kraują siurbiančių padarėlių žūtį.
Vėliau ėmiau mokytis biotechnologinių technikų – sėmiausi žinių apie ląstelių kultūras. Sekiau novatoriško „The Tissue Culture and Art Project” (liet. „Audinių kultūros ir meno projekto“) pėdomis. Šis projektas nuo pat pradžių, nuo dešimto dešimtmečio pabaigos, buvo labai atviras dėl etinių problemų jų darbuose ir neslėpė savo požiūrio į darbą su kitais kūnais, tiksliau, žinduolių kūnais. Taigi, darbavausi jų diskurso ribose, tačiau su kiek kitokiu dėmesio centru. Jie kalbėdavo apie maitos rinkimą, kas, mano manymu, yra labai įdomi metafora, nes sužadina mintis apie kitas rūšis, pavyzdžiui, grifus, kurie maitinasi kitų laisvėje kritusių gyvūnų kūnais. Pamaniau, jog tai viliojantis būdas pradėti kurti savo etinės prieigos rėmus.
Dirbau su biopsijuota kiaulių oda, nulupta nuo kiaulių, kurios buvo naudojamos biomoksliniuose tyrimuose. Įprastai moksle gyvūnų modeliai naudojami kaip žmogaus kūno pavyzdys, tad ir aš kiaules panaudojau kaip savo kūną. Turėjau idėją vėliau dirbti su savo pačios kūnu, bet galiausiai tai nepavyko. Šis kito kūno panaudojimas buvo etinio santykio sudedamoji dalis. Visada jį laikau problematišku, o tada suvokiau, jog mano požiūris į darbą su etinėmis problemomis yra tas, kad tokia kūryba visada bus nepatogi. Niekada nebūna atvejų, jog „šitas būdas yra daugiau ar mažiau priimtinas“. Visada turi pripažinti mirties ar kančios faktą, bei tai, jog kita rūšis, kad ir kokia ji būtų, nedavė jokio sutikimo dalyvauti kūryboje, nėra jokio tarpusavio susitarimo, nėra jokio leidimo.
Kartais žodis „bendradarbystė“ naudojamas apibūdinti kūrėjus, dirbančius su kitomis rūšimis, tačiau mano kūryba niekada nebuvo paremta bendradarbyste. Joje visuomet ryškus itin nelygus galios santykis, ir jis yra aiškiai svarstomas mano kūryboje. Tačiau tai nereiškia, jog mano kūriniai buvo sukurti be jokių konsultacijų. Kitas mano kūrinys „Užmigti drauge su kiaule“ buvo atliktas su gyva kiaule, vardu Deliah. Didžiulę kūrybos dalį sudarė pokalbiai su prodiuseriais iš „The Arts Catalyst“, kurie turėjo daug tokio pobūdžio ekspertinės patirties. Pavyzdžiui, į kūrybą buvo įsitraukęs gyvūnų gerovės ekspertas, tapęs kūrybinio proceso patarėju. Kūrinys buvo patalpintas galerijoje ir visas jo išdėstymas buvo suplanuotas atsižvelgiant į tai, ką mes, žmonės, žvelgdami iš savo pozicijos, matėme atliepsiant gyvūno neatidėliotinus ir svarbiausius poreikius, bei kas jai sukels kuo mažiau streso.
Naujesni mano kūriniai yra apie erkes. Įdomu, kad Suomijoje ir kitose šalyse paminėjus erkes, žmonės reaguoja su siaubu ir milžiniška neapykanta; taip reaguoja ir visi nuostabūs žmonės, dirbantys kuratoriais ar dirbantys su posthumanizmo teorijomis. Kartais posthumanizmo idėjos gali pasirodyti labai romantiškos, pilnos meilės, kalbančios apie empatiją kitoms rūšims. Bet vos tik pamini erkes, atsiranda priešiškumas ir neapykanta. Erkė – tai itin svarbi provokacijos priemonė, net kai neketini provokuoti. Ji puikiai atskleidžia, kur slypi žmonių dirgikliai, nes yra suvokiama kaip grėsmė. Erkės kartais nešioja užkratą, kuris žmonėms gali sukelti labai rimtų ligų. Ir vos tik mūsų gyvybei ir sveikatai kyla grėsmė, mums neberūpi joks etiškas atsakas – jį pakeičia pasibjaurėjimas, baimė ir šleikštulys. Vienintelė išimtis – tai mokslininkai, kurių tyrimo objektas yra erkės, todėl jie jomis nuoširdžiai domisi.
Man labai sunku galvoti apie etiką kaip apie kažką, kas galėtų sukurti galutinę ir visuotinę gerovę. Nemanau, jog ji visada taip veikia. Vadinasi, ji turėtų būti sąlyginė, svarbi ir kritiška, bet tuo pačiu savalaikė bei atitinkanti vietos kontekstą. Visgi sakau tą nepamiršdama, jog kartais turime labai aiškiai suprasti tą etinę praktiką, kurią norime išsaugoti. O šios praktikos turi gyvuoti daugybę metų. Etika taip pat susijusi su santykiais, taigi, ir su santykiais tarp žmonių.
Liucija: Kaip įsivaizduoji ateitį? Ar matai joje bent kiek pozityvo? Ar nelabai? Dalis žmonių vis kalba apie naujas pradžias, o kita dalis spėja, jog artėja žmonijos pabaiga. Kokia tavo nuomonė? Kaip tavo manymu ateityje atrodys šie kompleksiniai santykiai? Ir kokį vaidmenį vaidina menas tame, kaip mes įsivaizduojame ateitį, ar jis padeda mums judėti viena ar kita kryptimi?
Kira: Visi tavo klausimai – nuostabūs, svarbūs ir provokuojantys. Pamėginsiu į juos atsakyti. Nesu tikra, ar šiais laikais vyksta daugiau karų nei anksčiau. Kai žvelgiu atgal į praeitį, net ir turėdama menkas istorijos žinias, matau, jog istorija dažnai pasakoja apie karus. Nerašome tiek daug apie taikos metą. Bet jaučiu, jog tai, kad man atmintyje labiausiai įstrigę karai, priklauso nuo to, kas ir kaip pasakoja istoriją. Visai kaip skirtingi naratyvai, kuriuos seku socialiniuose tinkluose. Kasdieniai dalykai pilni smulkių detalių. Tai įdomus būdas patirti karą – vienu metu ir apdovanojantis, ir kankinantis.
Bet kalbant apie ateitis, manau, jog esu supama neužtikrintumo, ir nenoriu per daug kažko planuoti. Man vis kas nors reguliariai primena, jog ateitis gali mane priblokšti. Tam yra daug būdų ir potencialo. Vedama nuostabos, jungiu idėjas, galimybes ir procesus, kurie iki šiol nebuvo sukurti ar pristatyti. Tiek per etinę, tiek per filosofinę, tiek per visuomeninę ar technologinę prieigą. Yra beprotiškai daug būdų priblokšti. Ir jaučiu, jog vienas iš dalykų, kuriuos turiu daryti, tai palikti erdvės pribloškimui. Iš pagrindų pakeisti paradigmą. Mes tikrai gyvename laikais, kuomet bent jau aš jaučiu ypatingą nestabilumą. Nestabilumą, kurį patyriau tik kai buvau labai jaunas žmogus, gyvenęs aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Gyvenau Airijoje, visiškame užkampyje, ir jaučiau branduolinio karo grėsmę. O dabar šis pojūtis stiprus kaip niekada. Bet manau, jog ir tam reikalinga tikimybė.
Kalbant apie tai, ar visame tame yra vietos menui – manau, kad be jokių abejonių! Menininkai daro daugybę dalykų, jie kuria inovacijas. Žinau, jog šis terminas – problematiškas, nes jį dažnai pasisavina neoliberalios iniciatyvos. Bet aš turiu omenyje tą aiškų tikimybės jausmą, visai kaip stovint ant kažko besikalančio iš žemės, dar neišlindusio, bet jau juntamo. Juntamo to, kas užgimsta, kas formuojasi, bet dar nepasiekė realizuotos koncepcijos. Ir aš manau, kad būtent ten menininkai dažnai gali įsikurti, leisti laiką su tuo užgimstančiu dalyku, virstančiu iš pradžios ir nežinomybės į kažką bepradedančio formuotis. Mano manymu, tai yra nuostabi galimybė, nes menininkai dirba su vaizduote. Ir tai yra galimybių teritorija. Vaizduotė – tai gebėjimas pajausti tą, ko dar nėra, bet gali būti.
Man atrodo, jog labai senamadiškai kalbu apie tai, ką reiškia būti menininku. Beveik naiviai. Bet manau, kad menininkams nepaprastai svarbu būti padrąsintiems, net ir tiems, kurie dirba su nedideliais projektais. Tam, kad jaustumėmės darantys kažką svarbaus. Manau, kad ir kokioje gyvenimo sferoje darbuotumėmės, ar kurtumėme meną, ar tiesiog užsiimtumėme nuostabiais kasdieniais dalykais, visur dažnai galime į problemų sprendimą pažvelgti kūrybiškai. Taip pat ir į santykius šeimoje ar santykius su bendruomene. Tai turbūt viskas, ką aš šiuo metu galiu pasakyti apie ateitis. Mėgstu galvoti apie ateitis kaip apie daugiskaitą. Nes yra tiek daug galimų ateičių. Ateitys labai priklauso nuo to, kur esi, kokioje visuomenėje gyveni, taip pat ir nuo geografinės lokacijos bei kultūros. Palaukime ir pamatysime.
Kira O’Reilly – Airijoje gimusi ir Suomijoje gyvenanti menininkė ir rašytoja, dirbanti su vizualiaisiais menais, performansais, gyvu menu ir mokslu, meno ir technologijų sąsajomis. Jos tarpdisciplininėje praktikoje nagrinėjami spekuliatyvūs Kūno pertvarkymai. 1998 m. baigusi Velso universiteto Kardifo institutą, ji skaito pranešimus, dėsto ir pristato savo kūrybą Jungtinėje Karalystėje, Europoje, Australijoje, Kinijoje ir Meksikoje.
Liucija Dervinytė – vizualiųjų menų kūrėja, kuratorė, kultūros vadybininkė ir viena iš „Ideas Block“ kultūrinės organizacijos bei „Arttice“ kultūrinių bendradarbysčių platformos įkūrėjų. Ji įgijo tekstilės bakalauro laipsnį Edinburgo universitete Škotijoje, o šiuo metu studijuoja magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Jos kūryboje nagrinėjama dualistinė kultūros-gamtos pasaulėžiūra ir jos poveikis tvariai visuomenės raidai, bei šio kompleksinio santykio meninė raiška.
Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė
Fotografijos: Vinogradskio terpės dirbtuvės su Kira O’Reilly, rezidencijos SODAS 2123 (Vilnius) dalis, 2022 m. Fot. Gerda Krutaja
Interview was also published on: echo gone wrong and artnews.lt.
