On the 4th of January, 7 pm, join us for the opening night of Vilmantė Lokcikaitė’s debut exhibition “Landscapes of the Soul”.
Landscapes. The first thing you notice about a place is the landscape. It comes in different forms: vast green fields dotted with curious cows that greet every passerby with their big, big eyes; roads that look like a black and white picture with the grey sky, barren trees and the land free of any living thing; or the place with striking blue skies, blue river, blue ocean and the sun playing the same patterns on the water over and over again. No one is ever a passive observer – if you give it enough time and meet it with the heart that is open, the place seeps into you with its landscapes, its people, its own pace of living.
Soul. It is said that the soul of the image is born on film. And that is what this exhibition is about. It tells film stories about a strange place that, with time, has become not so strange. Its little annoying quirks – not so annoying (most of the time anyway), its sun and its ocean – something that you still try not to take for granted, and it’s people… well, that is a whole other story. Or many stories. Stories, that many books could be envious for. It is about a sunny place that – hopefully – will bring a little bit of sunshine to the Lithuanian winter, too.
For more of Vilmantė’s stories and pictures please see here.
The exhibition will run until the 4th of February.
Sausio 4 dieną, 19 valandą, kviečiame į pirmosios Vilmantės Lokcikaitės parodos „Landscapes of the Soul“ atidarymą.
Kraštovaizdžiai. Pirmiausia visada pastebi kraštovaizdžius. Jų būna pačių įvairiausių: nuo plačių žalių laukų, kuriuose išsibarstę smalsios karvės, didelėm akim stebinčios praeivius; kelių, kurie tarsi iš juodai baltų paveikslėlių: debesuotas dangus, nuogi medžiai ir laukai, kur žolės teliko tik prisiminimas belaukiant greit pasirodysiančio sniego; iki vietų, kur vaiskiai mėlynas dangus, mėlyna upė ir mėlynas vandenynas, iki begalybės raibuliuojantis auksiniais saulės atspindžiais.
Nė vienas nesam pasyvūs stebėtojai – davus vietai laiko ir pasitikus atvirom mintim, ji įsiskverbia vidun savo kraštovaizdžiais, žmonėms, savu gyvenimo tempu.
Sako, kad nuotraukos siela gimsta fotojuostelėje. Apie tai ir ši paroda. Ji pasakoja juostoje užfiksuotas istorijas apie svetimą vietą, kuri, bėgant laikui, tapo nebe tokia svetima. Mažos erzinančios keistybės – nebe tokios erzinančios (na, bent jau dažniausiai), saulė ir vandenynas – kone savaime suprantamais dalykais, o žmonės… na, čia jau visai kita istorija. Ar geriau – daugelis istorijų. Istorijos, kokių pavydėti kartais galėtų ir knygos. Ji pasakoja apie saulėtą vietą, kuri, tikimės, atneš dalį šios šilumos ir į lietuvišką žiemą.
Paroda veiks iki vasario 4 dienos.
Daugiau Vilmantės istorijų ir fotografijų rasite štai čia.
